Sidabrinė avižėlė arba Cukrinis žvyninukas
Išvaizda
Sidabro spalvos besparniai vabzdžiai, kurių ilgis iki 19 mm. Turi tris ataugas kūno gale ir dvi ilgas antenas galvoje. Sidabrinė avižėlė greitai bėgioja, vikrūs. Lengvai galima supainioti su naminiu šeriauodegiu.
Įpročiai, elgesys ir mityba
Sidabrinė avižėle mėgsta tamsias, drėgnas vietas, tokias kaip rūsiai, palėpės, virtuvės ir vonios kambariai. Juos ypač traukia popierius ir drėgni drabužiai. Vabzdys aktyvus naktį, todėl retai pamatysite dienos metu. Sidabrinė avižėlė maitinasi angliavandeniais, ypač cukrumi ir krakmolu. Tai pat minta įvairiomis medžiagomis – mikrogrybais (pelėsiais), organinėmis atliekomis, klijais, popieriumi, lino ir medvilnės pluoštu, pažeidžia fotografijas. Iš pradžių pažeidžia popieriaus paviršių, po to išgraužia skylutes, vingiuotas kiaurymes. Užteršia dokumentus savo išnaromis ir ekskrementais.
Dauginimas
Šiam vabzdžiui daugintis reikia 75 – 85 % santykinio oro drėgnio aplinkos. Patelė padeda į plyšius ir tarpus nuo 1iki 3 kiaušinių per dieną. Kiaušinėlių inkubacinis laikotarpis trunka apie 20-43 dienas. Jaunikliai savo išvaizda nesiskiria nuo suaugėlių, išskyrus savo didžiu. Maitinasi tuo pačiu maistu. Esant idealioms sąlygoms per 11-23 savaites išsivysto iki suaugėlio. Jei patalpos vėsios, bręsta iki trejų metų. Sidabrinė avižėlė gali gyventi iki 6-8 metų.
Prevencija ir kontrolė
Kaip ir dauguma kenkėjų, sidabrinė avižėlė į namus atkeliauja per plyšius, vamzdynus. Tačiau, šių kenkėjų galima atsitiktinai parsinešti į namus kartu su įvairiais daiktais. Didžiausias sidabrinės avižėlės poreikis- drėgmė. Jei šiam vabzdžiui netiks gyvenimo sąlygos, jis namuose neužsibus. Pakanka patalpas išlaikyti sausas, gerai vėdinti, išvalyti chloro junginių turinčiais valikliais ir auksinė avižėlė neužsibus.
Naminis šeriauodegis
Išvaizda
Naminis šeriauodegis yra pilkšvai rudos spalvos ir su tamsesnėmis dėmėmis ant nugaros. Jų kūnas smailėja šiek tiek primena morkos formą. Vabzdys turi dvi išskirtinės savybės 2 ilgos antenos ir 3 ilgas ataugas kūno gale. Naminis šeriauodegis neturi sparnų, tačiau juda greitai bėgant. Vabzdį labai lengva supainioti su sidabrine avižėle (Lepisma saccharina)
Įpročiai, elgesys ir mityba
Tiek jaunas, tiek suaugęs naminis šeriauodegis aptinkamas toje pačioje vietoje ir turi tuos pačius įpročius. Šie vabzdžiai aktyvūs tamsiuoju paros metu ir mėgsta šilumą. Todėl jie dažniausiai aptinkami prie džiovyklų, karšto vandens pašildytuvų, krosnelių. Taip pat galima juos aptikti vonios kambaryje dėl drėgmės. Jie maitinasi medžiagomis, kuriose yra daug angliavandenių ir baltymų. Ypač juos traukia maisto ir saldžių gėrimų dėmės. Naminių šeriauodegių maisto šaltinis gali tapti knygų klijai.
Dauginimasis
Būdinga nepilna metamorfozė. Kiaušinėlių vystymuisi labai svarbų vaidmenį atlieka temperatūra. Žemesnėje nei 22 C° temperatūroje kiaušinėliai nesivysto. Patelė padeda apie 50 kiaušinėlių, kurie maždaug per dvi savaites išsivysto. Naminis šeriauodegis išgyvena iki 4 metų.
Prevencija ir kontrolė
Šiais vabzdžiais galima užkrėsti patalpas į parsinešus užkrėstas knygas, popierių, kartoninės dėžes ir baldus. Didžiausias naminio šeriauodegio poreikis- šiluma ir drėgmė. Jei šiam vabzdžiui netiks gyvenimo sąlygos, jis namuose neužsibus. Pakanka patalpas išlaikyti sausas, gerai vėdinti, išvalyti chloro junginių turinčiais valikliais ir šeriauodegiai namuose negyvens.
Dviporiakojai (Various)
Išvaizda
Dviporiakojai- tai didžiausia rūšių skaičiumi šimtakojų klasė. Dauguma dviporiakojų yra rudos arba juodos spalvos, bet yra morkinės ir raudonos spalvos. Ilgis - nuo 2,5 iki 5cm. Dažniausiai kirmėliškos formos. Kūnas sudarytas iš galvos ir liemens. Pastarasis susideda iš daugiau ar mažiau beveik vienodų segmentų. Pirmasis segmentas kojų neturi, kiti trys segmentai turi po vieną porą kojų, o visi likusieji segmentai – po 2 poras trumpučių kojų. Pabaidyti dviporiakojai susiriečia į ritinėlį.
Biologija
Patelė padeda nuo 20 iki 300 kiaušinių dirvoje. Dauguma dviporiakojų lytinę brandą pasiekia antraisiais gyvenimo metais. Suaugę po lytinės brandos išgyvena dar porą metų.
Įpročiai, elgesys ir mityba
Dviporiakojai paplitę lauke, ypač drėgnose vietose. Aplink pastatus jie aptinkami gėlynuose ir soduose. Žmonės dviporiakojus randa po mulčių, lapų, žolių krūvomis, taip pat po šunų būdomis ir pavėsinėmis. Dviporiakojai ypač paplitę tose vietose, kur dirvožemis yra drėgnas. Jų maitinimosi šaltinis yra pūvančių augalų liekanos (nukritę lapai, kompostuojama žolė ir pūvančio medžio dalys).
Rudenį dviporiakojai dažnai migruoja. Jie pasitraukia iš įprastos buveinės. Mokslininkai daro prielaidą, kad jie galbūt bando pasiruošti žiemai. Tačiau dviporiakojai taip pat buvo pastebėti migruojantys ir po smarkaus lietaus, kai jų buveines užlieja vanduo. Dažniausiai po tokių situacijų jie aptinkami pastatų kiemuose, terasose, verandose. Dviporiakojai ieško plyšių lipdami ant namo pamatų, sienų. Taip pat į pastatus patenka pro rūsio ar garažo duris ir langus, ventiliacijos angas. Dviporiakojai, patekę į patalpas, žūsta per kelias dienas, nebent jie randa maisto ir patalpose yra didelė drėgmė. Dviporiakojai išskiria skystį, kuris yra toksiškas kai kuriems vabzdžiams ir mažiems gyvūnams. Ši išskirta medžiaga, patekusi ant žmogaus kūno, gali sukelti pūsleles.
Prevencija ir kontrolė
Dviporiakojų buvimo požymiai: virtualus kirmėlės pastebėjimas. Kitokie buvimo ženklai nėra nustatyti.
